Pirmokėlis Vovočka (tas baisusis tarybinis berniukas) sėdi pamokoje. O mokytoja klausinėja visokių kvailų dalykų:
- Vaikučiai, pasakykite, kaip loja šuniukas?
Ranką pakelia Marytė:
- Au au au!
- Gerai, Maryte, sėskis. O kas žinote, kaip miauksi katytė?
Ranką pakelia Onutė:
- Miaaaau…
- Gerai, Onute, sėskis. O kaip riaumoja liūtas?
Ranką pagaliau pakelia Vovočka:
- Tamsta mokytoja. Aš negaliu to pasakyti, bet jei norite, po pamokų jums asmeniškai parodysiu.
Mokytoja pamąsto: “Cirkas išvažiavęs, zoologijos sodas – kitame mieste… Na, įdomu, ką jis tokio parodys?”. Sutinka:
- Gerai, Vovočka, parodyk.
Po pamokų Vovočka nusiveda mokytoją (šiaip jau, jaunutę ir visai gražią) į savo namą ir paskambina į kaimyno duris. Atidaro didelis, apžėles, spintos pavidalo tipas:
- Na, ko nori, Vovka?
- Dėde Vania. Aš jums kekšę atvedžiau.
- Ką? AAAGGGHHRHHHHHRRRRAAAAARRRRR!! !!!!!!!!
Kodėl šunys laižo savo užpakalį? Ogi dėl dviejų priežasčių:
1. Jie gali jį pasiekti liežuviu.
2. Jie žino, kad po 5 minučių laižys veidą šeimininkui.
Blondinė pagimdė vaikelį. Gimdymas buvo sunkus, su narkoze. Kai jaunoji mama atsipeikėjo seselė jai tarė:
- Jūs pagimdėte mergaitę. Ji juodaodė, tiesa, jos plaukai raudoni. Ir akys labai siauros…
Blondinė išplečia akis ir paklausia:
- Sakykit… O ji neloja?
Kas būtų, jei blondinę sukryžmintum su sibiro laika?
Viena iš dviejų: arba silpnaprotis šuo, arba šalčiui atspari kekšė.