Anekdotai.us

Mokytoja liepė parašyti, kas yra ašara.
“Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis.” – parašė pirmūnė Marytė.
“Ašara – tai sielos lašas.” – parašė klasės poetė Džiulfilda.
“Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams.” – parašė Petriukas.

Susitinka Petras su Antanu – 100 metų nesimatė
P: Girdėjau vedei.
A: Jo jau pora metų kartu gyvenam.
P: Ir kaip, turbūt labai patenkintas?
A: Nelabai, geriau jau būčiau nesiženijęs…
P: Tai ko nesiskiri? Gal labai gera meilužė?
A: Kad ne… guli kaip lenta ir tiek.
P: Gal skaniai valgyt daro?
A: Irgi ne – namuose beveik nevalgau…
P: Gal gera labai?
A: Nu kad irgi ne – gnydyja pastoviai, nervus gadina…
P: Tai kame kampas?…
A: Žinai kai jinai pašika tai pas ją šūduose tokios baltos kirmėlytės būna ir ant jų labai gerai kimba… Bet tu ne žvejys – nesuprasi…

Įėjo trys blondinės įlaiptinę. Pamatė ant sienos spermos lašelį. Pirmoji pauostė ir sako:
- Čia ne mano vyro.
Antroji pauostė ir sako:
-Tikrai čia ne tavo vyro.
Trečioji pauostė:
- Čia iš viso ne iš mūsų laiptinės!

Kalbas du nauji rusai:
- Klausyk, o kodėl tu už mano Mersą sumokėjai? Manai aš biednas?
- Ne… Tu gi už kavą mokėjai!

Nulūžo girta Raudonkepuraitė miške ant takelio. Ėjo takeliu karvė,pamatė miegančią girtą Raudonkepuraitę. Sako reikia prikelti dar vilkas ras, išprievartaus. Priėjo ji prie Raudokepuraitės, apžergė galvą, ir su tešmenimis jei per galvą. Tekšt Tekšt. Raudonkepuraitė prabunda dar visa girta rankom mosikuoja ir šaukia.
- Berniukai berniukai, palaukit ne visi iškarto.

Kai už buratino nugaros užsitrenkė kameros durys teisėjas palaimingai atsiduso:
- Na va, pagaliau pasodinau medį…

Gena kerpa Čeburašką:
- Čeburaška, tau ausys reikalingos?
- Aha!
- Tai imk – laikyk.

Vyras žmonai: – Kodėl tu niekada nedejuoji kada mes mylimės?
- Ar reikia? – atsako žmona, – na aš galiu, tu tik pasakyk kada.
Mylisi….
Žmona: – Ar jau dejuoti?
- Dar ne, – atsako vyras.
- Ar jau?
- Na dabar dejuok !
- Na ir gyvenimėlis, kaimynė su nauja mašina važiuoja, o aš vis su ta pačia gelda, kailiniai baigia nuplikti jau nekalbant apie batus praėjusio šimtmečio, man jau gėda ir į gatvę išeiti…