Anekdotai.us

Vaikinukas (V), kokių 18 metų, toks visas intelegentiškas, simpatiškas, su smuikeliu rankose, pakiliu, svajingu žvilgsniu, užeina į Meno Akademijos bendrabutį.

Administratoriaus budelėje sėdi tokia Boba-radiatorius (B): stambi, su ūsais, prakaituota, ir ėda kažka iš konservų skardinės dideliu šaukštu garsiai čepsėdama.

V: Atleiskite, ar jūs galėtumėte pakviesti Jurgą iš 310 kambario?

B: (čepsėdama) A kas ji tokia?

V: Na… Jinai tokia šviesiaplaukė, mažytė, vaikšto puantus apsiavusi, balerina jinai.

B: Nėra jos.

V: O gal tada galetumėte pakviesti Liną iš 216 kambario?

B: (vis dar čepsėdama) A kas ji tokia?

V: Na… Jinai tokia rudaplaukė, mažytė, vaikšto puantus apsiavusi, balerina jinai.

B: Nėra jos.

V: Tada gal galetumėte pakviesti Iriną is 408?

B: A kas ji tokia?

V: Tokia briunetė, trumpai kirptais plaukais, vaikšto puantus apsiavusi, balerina jinai.

B: Nėra jos.

V: (Pasimetęs ir nusivylęs) Ir… Ką gi man dabar daryti?..

B: (Laižydama šaukštą ir išsrėbusi maisto likučius iš konservo) Nežinau. Baletas išvažiavo gastrolių. Pisk chora?

Sėdi universiteto valgykloje dėstytojas. Valgo. Ateina prie jo studentas, atsisėda. Dėstytojas negali patikėti: juk dėstytojų stalas! Sako studentui:
- Žąsys ir kiaulės prie vieno stalo neėda.
- Tada žąsys išskrenda, – ir studentas nueina prie kito stalo.
Dėstytojas susinervina “Na, atkeršysiu tam akiplėšai per sesiją”.
Ateina sesija. Studentas ramiai į visus dėstytojo klausimus atsako. Dėstytojas nervinasi – reikia 10 parašyti, bet ranka nekyla.
- Galima paskutinį klausimą? Įsivaizduok – eini mišku ir du maišai padėti. Viename pinigai, kitame – protas. Abu pilni, tokio pat svorio. Kurį renkiesi?
- Pinigus, – nemirktelėjęs atsako studentas.
Dėstytojas triumfuodamas atsako:
- Aš rinkčiausi protą.
- Kam ko reikia, tas tą ir ima, – “suvaro” dėstytoją mokinys.
Dėstytojas raudonas iš pykčio. Nerašo ranka 10 nors tu ką. Įraito – “Debilas”.
Studentas gražiai padėkoja, nepažiūri į knygelę ir eina namo. Namie atsiverčia, perskaito ir skambina dėstytojui.
- Labas vakaras! Gerbiamas dėstytojau, jūs knygelėje pasirašėte, bet pažymį įrašyti tai pamiršote…

Braukia čiukčius išilgai geleżinkelio bėgių ir galvoja kazką nereikšmigo apie savo liūdną gyvenima. Jam iš nugaros atrieda garveżiukas. Mašinistas, pamatęs każką ant geleżinkelio bėgių duoda vieną ilgą signalą, čiukčius atsisuka, pażiūri, nusisuka ir toliau sau eina. Mašinistas vėl duoda vieną ilgą signalą, čiukčius vėl atsisuka, pażiūri ir toliau braukia. Kai garveżys visai priartėja prie čiukčiaus mašinistas vėl duoda signalą, bet čiukčius taip ir nesitraukia. Ketvirto karto nebuvo, traukinys pervażiavo per čiukčių, bet laimingo atsitiktinumo dėka čiukčius lieka gyvas. Po poros mėnesių sugipsuotą čiukčių parveża namo į jo ruonių kailiais dengtą trobelę. Namuose ruošiamas sutikimas, kepama żuvis, pilstomas “ugnies gėrimas”. Čiukčius atsisėda ant baltosios meškos kailiu aptraukto fotelio ir šalia pasideda ramentus. Staiga trobelės kampe pradeda švilpti beużverdantis arbatinukas. Čiukčius kaip įgeltas pašoka ir pačiupęs ramentą pradeda skaldyti arbatinuką. Čiukčiaus żmona pasibaisėjusi reginiu rėkia savo vyrui:
- Tu ką išprotėjai, kodėl tu daużai tą arbatinuką ?
- Juos reikia mażus użmušinėt, kol jie dar neużaugo. - atsakė namų šeimininkas.

Sėdi dvi blondinės bare prieš veidrodį, viena sako: – Žiūrėk, ten sėdi dvi tokios pat, kaip ir mes. Kita sako: – Einam. Kita blondinė atsako: – Palauk, jos pačios ateina…

Gyveno kartą vaikų namuose vargšė Marytė. Neturėjo ji nei rankų, nei kojų…Ir tik vieną vienintelį dantuką…O labiausiai Marytę vaikų namuose džiugindavo Kalėdos. Visi vaikau krykštaudavo iš laimės, gavę dovanų…Ir išaušo Kalėdų rytas. Visi vaikučiai bėga prie eglutės, renkasi sau skirtas dovanėles…Ir Marytė stengiasi neatsilikti: Iš paskutiniųjų kabinasi savo vieninteliu dančiu į parketą, šliaužia…Visa susiplūkus ir suprakaitavus Marytė prišliaužia prie Kalėdų eglutės, o ten kaip tik likusi viena dovanėlė jai. Marytė vėl plešia dantuku popierių, mėto į šalį,galiausiai išvynioja savąją Kalėdinę dovanėle ir taria:
- Na va. Ir vėl šokdynė…

Skambina vaikinas dviem savo draugėm:
— Ei, jūs mėgstat paukščių pieną?
— Oi, labai mėgstam…
— Tai varykit pas mane, yra čia pora erelių…

Ateina pas ausų-nosies-gerklės gydytoja vyriškis. Parodo savo pasididžiavimą, kuris labai sutinęs. Gydytojas jam sako:
-Tai jūs, gerbiamasis, ne pas mane turite eiti, o pas urologą.
-Ne, daktare, man pas jus reikia. Matote, koks reikalas. Mes kiekvieną savaitgalį su vyrais einame į pirtį…
-Tai jums tada ne pas mane, o pas dermotologą…
-Ne daktare, man tikrai pas jus. Matote, kaip yra, pirtyje, kai šiek tiek išgeriame, mes žaidžiame vieną žaidimą. Visi vyrai susėda aplink stalą, o vienas atsistoja prie stalo su lenta. Mes išsitraukiame savo pasididžiavimus, dedame ant stalo ,o tas su lenta vaikšto aplink stalą. Paskui tas su lenta staiga gesina šviesą, šaukia ”Ooop!!!” ir iš visų jėgų ploja lenta per stalą. Kas nespėja patraukti,tam…
-Tai klausykit, jums tikrai ne pas mane, jums reikia kreiptis į psichiatrą!!!!
-Daktare, man tikrai pas jus. Suprantate, va šito ”Ooop!!!” aš ir negirdžiu.

Susėdo gerti prancūzas, anglas ir lietuvis. Na begeriant užsimezgė kalba kur
geriausia tūsintis. Prancūzas sako:
- Geriausia tūsinti pas mus, restorane užsisakai butelį šampano antrą gauni
nemokamai.
-No, no. Paprieštarauja anglas:
- Geriausia tūsintis pas mus, bare užsisakai tris bokalus alaus, o visi kiti
nemokamai.
Čia įsiterpia lietuvis:
- Ne, vyrai, geriausia tūsintis pas mus. Ateini į barą paimi 100 gramų
degtinės, o po to geri, rūkai, šoki, važiuoji į pirtį, ten vėl geri, šoki,
maudaisi, dulkiniesi, o po visko tave taksas parveža namo ir dar pinigų
duoda.
-Eik, eik negali būti. Čia iš savo patirties pasakoji? Teiraujasi anglas su
prancūzu. Lietuvis atšauna:
-Ne sesė pasakojo…