Anekdotai.us

Ėjo ežiukas mišku ir visiems pūtė arabus. Visiems buvo linksma, tik arabams kažkas nepatiko.
Ėjo ežiukas mišku, žiauriai kankinamas abejonių. Abejonės anksčiau tarnavo saugume, todėl puikiai išmanė savo darbą.
Ėjo ežiukas mišku ir maldavo, kad tik nepradėtų lyti, nes prieš tai prasidėjęs lietus dar nebuvo pasibaigęs.
Ėjo ežiukas mišku ir nešėsi pusę butelio degtinės. Sveikata jam neleido išgerti viso, tad jis ją paliko ir nuėjo ieškoti kitos draugės.
Ėjo ežiukas mišku, vos vilkdamas kojas. Mat kojos buvo Knysliuko, o girtas paršas – sunkus nešulys mažam ežiukui.
Ėjo ežiukas mišku, nekreipdamas dėmesio, kad miškas seniai iškirstas.
Ėjo ežiukas mišku ir jautė, kad gali praktiškai padaryti viską, bet viskas net ir teoriškai nenorėjo, kad ežiukas jį darytų.
Ėjo ežiukas mišku, gaudydamas varnas, bet varnos nebuvo kvailos ir skraidė aukštai.

Sutiko kartą ežiukas Meškį:
- Sveikas Ežiuk!
- Sveikas, Meški!
… Štai taip, žodis po žodžio, ir gavo ežiukas į snukį…

Du medžiotojai susitinka:
- Ko toks liūdnas? Medžioklė nenusisekė?
- Na taip… Ėjom medžioti šerno, bet nesėkmingai. Tai susėdome miškelyje ir ėmėm gerti… Prisigėrėm kaip kiaulės, o tada atėjo šernas…

Eina mišku Raudonkepuraitė. Susitinka vilkį Pilkį. Pilkis ir klausia:
- Raudonkepuraite, ar nebijai viena vaikščioti mišku? Dar kas nors užpuls…
O Raudonkepuraitė atsako:
- Ne, Pilki, nebijau. Pinigų neturiu, o dulkintis mėgstu…

Eina vilkas per mišką, ir mato: eina lapė su krepšeliu, randa grybą, nurauna jo galvą, pasismagina su kotu, ir toliau eina. Vėl randa grybą, nurauna galvą, pasismagina su kotu ir eina toliau. Ir taip su kiekvienu grybu. Na, vilkas galvoja, ir man neblogai būtų su laputaite pasilinksmint. Taigi apsikasė vilkas samanom, iškišo savo galą, ant viršaus užmovė grybo galva ir laukia lapės. Kai lapė buvo jau visai prie pat, staiga išsitraukė peilį ir sako:
- Na užteks dulkintis, einu grybaut.

- Vilke vilke, kodėl tavo tokia didelė uodega?
- Tai ne uodega, Raudonkepuraite – pasakė vilkas ir nuraudo…
Kai nustojo rausti, pradėjo priekaištauti Raudonkepuraitei:
- Kaip tu gali tokiu dalyku domėtis, tau juk dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo…
- Tai ne pienas, – atsakė Raudonkepuraitė ir savo ruožtu tirštai nuraudo…

Žiema. Sibiras. Kolūkiečiai pjauna medžius… Labai didelis triukšmas… Ir pažadina du lokius… Na, lokiai, aišku, niekaip užmigti negali… Ir darbai baigėsi, ir naktis atėjo, ir rytas… O jie vis kaip negali užmigti, taip negali… Vienas atsisuka ir sako:
- Aš žinau, kaip galima užmigti, na, bet, manau, neverta prasidėti…
- Na, na… Sakyk, gal apsimoka… Juk jau para, kaip nemiegam…
- Na, aš girdėjau, kad reikia pasimylėti…
- Ne, ne… Baik tu, mes gi vyrai… Kaip mes taip?
- Jo, jo… Pabandykim paskaičiuoti iki tūkstančio…
Skaičiuoja ir iki tūkstančio, ir iki trijų… Nepadeda… Nervai neišlaikė vienam… Atsisuko ir sako:
- Na, davai, pasivarom.
Varosi varosi jie, ogi žiūri, kad pro langelį zuikis į juos spokso… Pasimetė lokiai… Gėda pasidarė… Nusprendė pasivyti zuikį ir priremti prie sienos, kad tas visam miškui neišpasakotų… Apjuoks gi…
Vejasi per mišką… Jau ir pavargo, pribėgo prie ežero, jau nedaug liko, kol sučiups žvairį. O žvairys tik strykt į eketę… Tą sekundę ir meška savo leteną įkišo paskui žvairį… Ir ištraukia meška iš eketės už pakarpos bebrą… Meška pakėlė bebrą… Žiūri į jį… O bebras sako:
- Nu što, pider… Abaznalsia???

Ateina ežiukas pas mešką. Pasibeldžia į duris ir klausia:
- Klijų turi?
Meška atsako:
- Ne.
Po kiek laiko ežiukas vėl beldžiasi į meškos duris:
- Klijų turi?
- Nu neturiu aš tų klijų, ko čia pristojai, – atsako meška. Po kiek laiko ežiukas vėl beldžiasi:
- Imk, klijus atnešiau.